- pavėžėti
- 2 pavėžė́ti tr., pavežė́ti, -ė́ja (pàveži), -ė́jo J.Jabl, NdŽ, Dv, Ker, Vlk 1. J, ArchXLI155, KŽ, Kvr, Ob, Dglš, Vrn truputį pavežti: Nėra kas pavė̃ži, nėra kam pavėžė́ti NdŽ. Pavežė́k, kas tau yra DrskŽ. Pavežėčia, kad būt kur atsisėst JnšM. Kai kas pavė̃ži, tada gerai Aln. Ji dar nori, kad jai kas pavėžė́t[ų] teliuką Azr. Pavežė́k mane par mišką LKT273(Vb). Arkliu tai reikia pavėžė́t Str. Aš pėsčia darbe nejau, vis, būlo, pavėžė́ja Azr. Tan galan tai pavėžėjo, o atgal ėjom ėjom, prisvargom Slk. Pavėžė́jo manę bent kiek ir pėsčią paleido Pnd. Šiąnakt pavėžė́siu an traukinio [dukrą] Krd. Pavėžė́jau tą bobą iki Daugų Žln. Jei niekas nepàvėži, ir eini šešis kiliometrus Dv. Pavėžė̃s mane in dukterį žentas Klt. Senos bobos nenori pavėžė́t, mergą vežtųs nežinia kur DrskŽ. Pavėžėk, dėde, nors vieną koją, kita tegu maskatuoja (juok.) Ds. Galgi jau arklio uodega nutruks, kad čia truputį pavėžė́si Trgn. Atbėga kiškelis ir sako: – Elenyt, pavėžėk mane – atsiveja mane šaulys su skalikais BsP II174(And). Pavėžỹ man’. – Sėd! Grv. Trys kurmankos, kas pavargsta, tai pavė̃ži Švnč. Kad pastaiko, važiuoja su arkliuku kas, tai pavė̃žia Dgč. Laumė intsisėdo ir aš ją pavėžė́jau BM460. Lyg padysnio tiltui pavėžė́jau OG297. Kad bent ką nors sutikčiau, – šnibždėjo, – gal pavėžėtų Pč. Sūnus užėjo iš kitos pusės ir atsisėdo iš kairės – pavėžėti turėjo tėvas V.Krėv. | Pavėžė́jam pieną int punktą, neatvažiuoja [supirkti] Nmj. 2. kiek atvežti, užvežti: Pernai par ūlyčią žvyro biškį pavėžė́jo Pst. Pavėžỹ man malkų Dglš. 3. tr. ištremti: Sibiran pavežė́tas buvau Adm. Mes jum dabar pavėžė́sma, kad jūs nebėgsta niekur Ant. \ vėžėti; pavėžėti
Dictionary of the Lithuanian Language.